Kategorija: Psichikos Sveikata

kaip aš prarandu save

man sunku suvokti ir susivokti kai sapnuoji sapnus apie savo artimus žmones, kurie tave išdavė, ir atu reikia eiti ekstra žingsnius kad atgautum savo pasaulį… nors žinau, kad viskas, tik pasichika, kuri žaidžia žaidimus kurių taisyklių tu nežinai, bet man sunku vėl atrasti save kai viskas atrodo per tamsu ir netikra.

aš mėgstu knaisiotis po save ir taip save kankinti, aš mėgstu naikinti save, bet prisikėlimas kainuoja savo kainą, ir dažniausiai, aš  neriu į juodumas. kiekviena mėnulio pilnatis ar tylus vasaros rytas atveda tave į beprotišką šokį su savimi, kai prarandi daugiau negu atrandi.

kaip norėčiau pažiūrėti mamai į akis, ir paklausti tą vienintelį klausimą kuris mane kankina visus šešiolika metų, kaip aš norėčiau atrasti pateisinimą jos sprendimui, bet atsitrenki į nesupratimo sieną ir, gal, aš pats kaltas, kad mūsų istorija susiklostė būtent taip…

kai sapnai stringa gerklėje ir pasaulis kuriame gyveni tau nepriklauso, kai jautiesi išduotas, ir išmanytas, nieko daugiau nelieka tik prarasti save, kad galėtum judėti į laisvęm kokia ji bebūtų, ir kas ji bebūtų…

keistas jausmas ( atsigavimai)

noriu parašyti kažką protingo, bet keisti jausmai jausmai apima mane, paranoja ir jausmas kad esu nuolat stebimas, man neišeina į gera. man kyla daug klausimų, daug daugiau negu jie turi atsakymų, bet jie lieka tik klausimais, nes niekas nepasakys tiesos.

dar emocijos kraunasi ant viršaus, kai atrodo neturi išeities, tik būti stumdomam, be jokio pasigailėjimo ir jautiesi nepageidaujamas savo aplinkoje kurioje būni, ir tai jausmai kurius tau sukelia tie kurie galėtų padėti.

kartais, man atrodo , kad prie tokio elgesio turėčiau priprasti, bet ar tikrai, bet ar tikrai turėtum priprasti prie sąlygų kurios tave irgi priverčia nužmogėti, ir kartais pagalvoju, kad geriau nieko nematyti, nejausti ir negirdėti, gal tada bus visgi geriau. bet daug žmonių mane mato kitokį – atvirą, bendraujantį ir atvirą kitų problemoms, bet, kaip matau savo gyvenime, nemokantį ramiai išlaukti akimirkų kai viskas pasikeičia.

nežinau, čia mano toks rytinis pamąstymas gavosi, ir ne-inau ar tai ką jaučiu yra tikra ar tai tik sutrikimas…

Kiaušinienė galvoje, nerimas ir kvailas laukimas

bandau suprasti kaip man išsivaduoti iš nenoro gyventi taip kaip gyvenu, nes dabar viskas verda ir viską norisi pabaigti.
nors esu viskuo aprūpintas, turiu stogą virš galvos, bet dabar mano gyvenimas čia vėl pasidarė sunkus. ir viskas bangomis ir tomis bangomis aš turiu susirinkti save…

o tas susirikimas savęs man kainuoja pastangas ir nors visiems „sveikiems“ tai atrodo paprasti dalykai – dušas, pižama, kambario susitvarkymas, arba bent jau, puodelių susiplovimas, man tai yra mentalinių jėgų reikalaujančios „kelionės“. ir tiesa pasakius, kartais, lengva kaltinti ligą, kai pats apsileidi ir apleidi savo gyvenimą, bet kai nėra ko stengtis, gyvenime jau nėra prasmės ir esmės.

supraskite ir mane, kaip pasakė vienas profesorius iš Vilniaus, aš per protingas savo ligai, ir tas protingumas mane kankina,o jausmai kad esu apleistas , ir niekad negalėsiu gyventi savarankiškai mane graužia negyvai.
… bet man reikia išsiveržti iš „globos“ sistemos, man reikia bent jau pabandyti įveikti save ir savo gedimą, man norisi vėl atsidurti kelyje kažkur kur galėčiau būti surastas, atrastas, ir svarbiausia, savimi.

šiandien, daug prieštaringų jausmų aplanko mane ir sprogdina iš vidaus, man vėl sunku pasiruošti miegui, o keistas jausmas kad vėl esi sapne, ir dar iš jo nepabudai man vėl neduoda ramybės.

… kelionės atsisakymas ir draugo padrąsinimai…

vakar buvo ta diena kai visko norėjau atsisakyti, atsisakyti savo teisinio veiksnumo  atstaytymo, kelionių ir jausmų, bet Ugnius M man daug kalbėjo apie pasirinkimus, ir tai ko aš noriu gyvenime.

iš vienos pusės, aš noriu atsistatyti veiksnumą ir pajudėti iš sistemos, aš noriu keliauti ir nesijausti nepageidaujamu savo namuose ne namuose… aš noriu jaustis saugus su savimi ir kitais.

bet aš nenoriu būti atakuojamas darbuotojų ir gyventojų, už tai kas aš esu, ir kaip gyvenu. aš nenroiu jausti pastovios įtampos, kuri numuša norą kažką veikti savo labui. mane erzina, kai namų valdžia man priekaištauja kad aš nesitvarkau ir neprisžiūriu, kad jie mane stato į durniaus vietą dėl mano savarankiško gyvenimo noro.

nemėgstu kažkam kažko įrodinėti ir pastaruoju metu supratau, kad aš niekam neskolingas jokio pasiteisinimo ar nusižeminimo, ir mano įrodymas tegu būna „kaip yra“. ir aš bandysiu atrasti ko aš esu vertas šitoje situacijoje, bet jie neskandins savo bukumo bangose…

Gyvenimo Žaidimas (jau pralaimėtas)

aš pavargau ir jaučiu, kad pralošiu savo gyvenimo žaidimą, žaidimą kuriame aš nedalyvauju. mano psichika ir emocijos jau seniai pasidavusios, bet man reikia susirasti jėgų, kurių neturiu…

visų pirma, palaikyti savo savitvarką, ir kvapus ir pan. bent jau dažniau maudytis duše, ir nesigailėti savęs, ir savo slaugės. reikia atrasti sau tinkamą laiką ir jėgų kaip su viskuo susdoroti.

antra, reikia susitvarkyti savo kambarį, žinau, kad čia mane apima didžiausia tinginystė, bet nusivalyti spinteles ir stalą, bei išsiplauti puodelius, manau, nėra sunku… manau, bet ne darau.
šitos, atrodo, paprastos užduotys sukelia dug pykčio tarp manęs, mano slaugės ir socialinių darbuotoujų, ir manau kad dar kartą prisivertus, pavaduotojai nereikės „kandžiotis““ dė; mano savarankiško gyvenimo galimybių.
man sunku prisikelinėti, kai nematai prasmės ir esmės, ir kai papračiausios užduotys, tokios kaip dušas ir kambariuko tvarkymas, man pasidaro nepaprastos, ir kai visi tik skundžiasi… aš nesiteisinu ir pats stengiuosi nesiskūsti, bet viskas kažkaip ne taip.

aš piktas ir nenusitekęs juokauti

šiandien aš vėl susidūriau su namų valdinikų bukumu ir jausmu kad jiems pinigai niekada nesibaigia. o man pinigai pasibaigė ir kai nuėjau pas savo socialinę darbuotoją, ir paprašiau paslaugos, globos namų pavaduotoja išdygo, ir aš vėl buvau apipiltas pamazgom.

tai tikrai ne jos reikalas, ar aš tvarkausi kambarį ir kaip ir su kuo leidžiu laiką, ir tikrai ne jos reikalas ar aš vaikštau į restoranus, ar ne.
ir iš kur ji viską žino, nors matyt, tai yra jos darbo dalis…

ir aš tada nusprendžiau, kad aš niekam neskolingas jokio pasiteisinimo ar žodžio, nors tiesa pasakius, vienintelis blogas dalykas, tai kad aš vėl noriu smurtauti, prieš darbuotojus ir kai kuriuos kitus… bet tai nesprendimas, ir aš žinau tik tai vieną dalyką, kad aš šituose namuose esu nepageidaujamas.

bandau neatiprašinėti ir nesiteisinti, bet tai yra sunku, kai visas tavo pasaulis yra viena didžiulė gėda, aš stengiuosi to nedaryti, ir pagaliau atėjo laikas keistis ir užsidaryti…

aš pavargau ( laukimas ir tikėjimas)

laukiu geresnių dienų ir geresnio gyvenimo kuris taip ir neišaušta, kesita muzika neduoda ramybės, ir žmonės kurie turėtų padėti išgyventi tik kaišioje pagalius į ratus.

aš pavargau būti teigiamu personažu ir pasaulis mane moko, kad midle fingeringas yra atsakymas į visus gyvenimo iššūkius, ir kad būti geram neapsimoka (niekada neapsimokėjo), nors žinau kad tai ne tiesa, ir niekada nebuvo.

nepaisant visko, aš stengiuosi tikėti žmonėmis, kad ir kaip sunku bebūtų, susirinkti savo gyvenimo grojaraštį ir vėl atrasti save per kitus. ir nors aplinkybės sako kad pasaulis tave sukramtys ir išspjaus.

aš pavargau matyti koks pasaulis žiaurus ir kaip gaujos jį valdo, ir man norisi viską baigti ir laukti geresnių dienų…. aš matau kaip didesni skriaudžia mažesnius ir man norisi bėgti , ir rėkti nes nieko negaliu dėl to padaryti, nes neeisi muštis su visais namais dėl kiekvienos smulkmenos…

aš vis dar tikiu kad šį pasaulį galima padaryti geresne vieta, nors nuovargis mane spaudžia iš visų pusių, ir savo gyvenime stengsiuosi padaryti nors vieną žmogų laimingu, iš pradžių žiūrėti savęs o po to kitų…

aš užsilenkiau per mėnesį

pastaruoju metu, tas suvokimas , man neduoda ramybės: kad negaliu vienas, bet ir negaliu su kitais.

matai, balandžio mėnesį aš buvau priverstas gyventi su kitais dviem bachūrais, kurie visiškai mane išmušė iš vėžių – vienas leido garsiai televizorių naktimis, o kitas išsikalinėjo ir miegojo visą dieną, o naktį atsikeldavo ir dar mane, jautriai miegantį, prikeldavo. aš visa tai įveikiau, bet tas mėnesis buvo pilnas nerimo ir įtampos…

ir po to mėnesio atsidūriau savo kambaryje, ir nors jis buvo sutvarkytas, bei paruoštas mano sugrįžimui, bet per savo pasichikos žaidimus – sapnus, mintis ir emocijas aš apsileidau, ir apleidau kambarį. viskas ką gero įgyjau antrame aukšte, o pripažinsiu, ten aš buvau susitvarkęs, nors lūžinėjau dažniau per kelias dienas praradau….

tai va, nuo to laiko, tas jausmas manęs neapleidžia, nors nežinau ar kas man padės ir koks sprendimas mane išgelbės, tiesiog, negaliu būti vienas, bet negaliu būti ir su kitais.

užsiknisimai ir nenoras dirbti

Mane pradeda užknisti, kad aš padedu kitiems žmonėms, o kiti, ypač, darbuotojai mane žemina ir drebia purvą man ant galvos.

kartais, man nieeko nesinori daryti dėl kitų, o tik įsisprausti į savo mažą „burbulą“, parodyti vidurinį pirštą visiems jiems. Tiesiog, aš suvokiau, kad būti geram neapsimoka, nes visas tas pasaulis žiaurus ir nenuspėjamas.

Šiandien, aš bandžiau padėti savo draugui Arnui V dėl vežimėlio padangų, ir sulaukiau tiek neigiamos reakcijos iš tų žmonių kurie turėtų padėti… ir niekas neklausia ar tu pats tą pagalbą sugalvojai, ar tas žmogus to pats paprašė.

jaučiuosi išmuštas iš vėžių, susinervinęs ir nenoriu eiti pietauti, visas sėdžiu ant trapios ribos, iš kur nieko nesinori…