bandau suprasti kaip man išsivaduoti iš nenoro gyventi taip kaip gyvenu, nes dabar viskas verda ir viską norisi pabaigti.
nors esu viskuo aprūpintas, turiu stogą virš galvos, bet dabar mano gyvenimas čia vėl pasidarė sunkus. ir viskas bangomis ir tomis bangomis aš turiu susirinkti save…
o tas susirikimas savęs man kainuoja pastangas ir nors visiems „sveikiems“ tai atrodo paprasti dalykai – dušas, pižama, kambario susitvarkymas, arba bent jau, puodelių susiplovimas, man tai yra mentalinių jėgų reikalaujančios „kelionės“. ir tiesa pasakius, kartais, lengva kaltinti ligą, kai pats apsileidi ir apleidi savo gyvenimą, bet kai nėra ko stengtis, gyvenime jau nėra prasmės ir esmės.
supraskite ir mane, kaip pasakė vienas profesorius iš Vilniaus, aš per protingas savo ligai, ir tas protingumas mane kankina,o jausmai kad esu apleistas , ir niekad negalėsiu gyventi savarankiškai mane graužia negyvai.
… bet man reikia išsiveržti iš „globos“ sistemos, man reikia bent jau pabandyti įveikti save ir savo gedimą, man norisi vėl atsidurti kelyje kažkur kur galėčiau būti surastas, atrastas, ir svarbiausia, savimi.
šiandien, daug prieštaringų jausmų aplanko mane ir sprogdina iš vidaus, man vėl sunku pasiruošti miegui, o keistas jausmas kad vėl esi sapne, ir dar iš jo nepabudai man vėl neduoda ramybės.
