keista muzika ir gyvenimas ant ribos

… bandau išsivaduoti iš savo beprotystės gniaužtų, bet suprantu kad dabar man reikia pagalbos, tik nežinau kokia forma ji bus – ar man padės psichologė, ar man reikės rimtesnės pagalbos, skyriuje…

man reikia vėl atrasti noro judėti į priekį, kai nieko nesinori ir pasaulis rieda į niekur.

Ir galvoju, kad U.M. yra teisus, kad viskas seniai ne nuo čia buvo pradėta, ir daug anksčiau reikėjo spręsti problemą, o ne malšinti simptomus, o dabar kai tiek nedaug lieka iki išsvajotos laisvės man vėl skaudu save matyti tokį pasidavusį , ir beviltiškai bandatį atgauti save – ne taip, ne visada, ne su visais…

kai pagalvoji, tu visą laiką gyvensi ant ribos, tarp mėnulio pilnaties, keistos muzikos ir nevilties, bet man reikia išmokti save susirinkti ir , gal dabar tam metas….

kaip aš prarandu save

man sunku suvokti ir susivokti kai sapnuoji sapnus apie savo artimus žmones, kurie tave išdavė, ir atu reikia eiti ekstra žingsnius kad atgautum savo pasaulį… nors žinau, kad viskas, tik pasichika, kuri žaidžia žaidimus kurių taisyklių tu nežinai, bet man sunku vėl atrasti save kai viskas atrodo per tamsu ir netikra.

aš mėgstu knaisiotis po save ir taip save kankinti, aš mėgstu naikinti save, bet prisikėlimas kainuoja savo kainą, ir dažniausiai, aš  neriu į juodumas. kiekviena mėnulio pilnatis ar tylus vasaros rytas atveda tave į beprotišką šokį su savimi, kai prarandi daugiau negu atrandi.

kaip norėčiau pažiūrėti mamai į akis, ir paklausti tą vienintelį klausimą kuris mane kankina visus šešiolika metų, kaip aš norėčiau atrasti pateisinimą jos sprendimui, bet atsitrenki į nesupratimo sieną ir, gal, aš pats kaltas, kad mūsų istorija susiklostė būtent taip…

kai sapnai stringa gerklėje ir pasaulis kuriame gyveni tau nepriklauso, kai jautiesi išduotas, ir išmanytas, nieko daugiau nelieka tik prarasti save, kad galėtum judėti į laisvęm kokia ji bebūtų, ir kas ji bebūtų…