Žyma: mano pasaulis kitoks

aš pavargau ( laukimas ir tikėjimas)

laukiu geresnių dienų ir geresnio gyvenimo kuris taip ir neišaušta, kesita muzika neduoda ramybės, ir žmonės kurie turėtų padėti išgyventi tik kaišioje pagalius į ratus.

aš pavargau būti teigiamu personažu ir pasaulis mane moko, kad midle fingeringas yra atsakymas į visus gyvenimo iššūkius, ir kad būti geram neapsimoka (niekada neapsimokėjo), nors žinau kad tai ne tiesa, ir niekada nebuvo.

nepaisant visko, aš stengiuosi tikėti žmonėmis, kad ir kaip sunku bebūtų, susirinkti savo gyvenimo grojaraštį ir vėl atrasti save per kitus. ir nors aplinkybės sako kad pasaulis tave sukramtys ir išspjaus.

aš pavargau matyti koks pasaulis žiaurus ir kaip gaujos jį valdo, ir man norisi viską baigti ir laukti geresnių dienų…. aš matau kaip didesni skriaudžia mažesnius ir man norisi bėgti , ir rėkti nes nieko negaliu dėl to padaryti, nes neeisi muštis su visais namais dėl kiekvienos smulkmenos…

aš vis dar tikiu kad šį pasaulį galima padaryti geresne vieta, nors nuovargis mane spaudžia iš visų pusių, ir savo gyvenime stengsiuosi padaryti nors vieną žmogų laimingu, iš pradžių žiūrėti savęs o po to kitų…

aš užsilenkiau per mėnesį

pastaruoju metu, tas suvokimas , man neduoda ramybės: kad negaliu vienas, bet ir negaliu su kitais.

matai, balandžio mėnesį aš buvau priverstas gyventi su kitais dviem bachūrais, kurie visiškai mane išmušė iš vėžių – vienas leido garsiai televizorių naktimis, o kitas išsikalinėjo ir miegojo visą dieną, o naktį atsikeldavo ir dar mane, jautriai miegantį, prikeldavo. aš visa tai įveikiau, bet tas mėnesis buvo pilnas nerimo ir įtampos…

ir po to mėnesio atsidūriau savo kambaryje, ir nors jis buvo sutvarkytas, bei paruoštas mano sugrįžimui, bet per savo pasichikos žaidimus – sapnus, mintis ir emocijas aš apsileidau, ir apleidau kambarį. viskas ką gero įgyjau antrame aukšte, o pripažinsiu, ten aš buvau susitvarkęs, nors lūžinėjau dažniau per kelias dienas praradau….

tai va, nuo to laiko, tas jausmas manęs neapleidžia, nors nežinau ar kas man padės ir koks sprendimas mane išgelbės, tiesiog, negaliu būti vienas, bet negaliu būti ir su kitais.

Pasaulis Nuvarytom Kojom [Bagdado Varnos #1]

pasaulis nuvarytom kojom bėga tolyn
o aš stoviu kelio krašte laukdamas kažko
ir pavargęs protas nušvitimo laukia
kai besijuokiantys dievai lieka kurti

aš bandau sugrąžinti gyvenimus savon vagon
kai viskas slysta riksmas stringa gerklėje
bandai suvokti save ir atrasti kitus
nes vienas negali o su kitais sunku

noras būti ir likimas atšipusiais dantimis
sapnai juodi pro užmerktas akis
taip skauda žiūrėti matyti prarasti
kai viskas baigta ir tu neri juodumon