kaip visą laiką, kiekvieną rytą, manęs laukia mano rytinis ritualas – kava ir cigaretės, be kurių jau seniai nematau savo ryto…
visas gyvenimas tada sustoja ir ateina ramybė, nors trumpam ateina išsivadavimas nuo sapnų ir keistos muzikos, kuri neduoda tau ramybės ir varo į neviltį…
tai mano pasaulio dalis, mano ritualas ir mano išsivadavimas…..
noriu parašyti kažką protingo, bet keisti jausmai jausmai apima mane, paranoja ir jausmas kad esu nuolat stebimas, man neišeina į gera. man kyla daug klausimų, daug daugiau negu jie turi atsakymų, bet jie lieka tik klausimais, nes niekas nepasakys tiesos.
dar emocijos kraunasi ant viršaus, kai atrodo neturi išeities, tik būti stumdomam, be jokio pasigailėjimo ir jautiesi nepageidaujamas savo aplinkoje kurioje būni, ir tai jausmai kurius tau sukelia tie kurie galėtų padėti.
kartais, man atrodo , kad prie tokio elgesio turėčiau priprasti, bet ar tikrai, bet ar tikrai turėtum priprasti prie sąlygų kurios tave irgi priverčia nužmogėti, ir kartais pagalvoju, kad geriau nieko nematyti, nejausti ir negirdėti, gal tada bus visgi geriau. bet daug žmonių mane mato kitokį – atvirą, bendraujantį ir atvirą kitų problemoms, bet, kaip matau savo gyvenime, nemokantį ramiai išlaukti akimirkų kai viskas pasikeičia.
nežinau, čia mano toks rytinis pamąstymas gavosi, ir ne-inau ar tai ką jaučiu yra tikra ar tai tik sutrikimas…
bandau suprasti kaip man išsivaduoti iš nenoro gyventi taip kaip gyvenu, nes dabar viskas verda ir viską norisi pabaigti.
nors esu viskuo aprūpintas, turiu stogą virš galvos, bet dabar mano gyvenimas čia vėl pasidarė sunkus. ir viskas bangomis ir tomis bangomis aš turiu susirinkti save…
o tas susirikimas savęs man kainuoja pastangas ir nors visiems „sveikiems“ tai atrodo paprasti dalykai – dušas, pižama, kambario susitvarkymas, arba bent jau, puodelių susiplovimas, man tai yra mentalinių jėgų reikalaujančios „kelionės“. ir tiesa pasakius, kartais, lengva kaltinti ligą, kai pats apsileidi ir apleidi savo gyvenimą, bet kai nėra ko stengtis, gyvenime jau nėra prasmės ir esmės.
supraskite ir mane, kaip pasakė vienas profesorius iš Vilniaus, aš per protingas savo ligai, ir tas protingumas mane kankina,o jausmai kad esu apleistas , ir niekad negalėsiu gyventi savarankiškai mane graužia negyvai.
… bet man reikia išsiveržti iš „globos“ sistemos, man reikia bent jau pabandyti įveikti save ir savo gedimą, man norisi vėl atsidurti kelyje kažkur kur galėčiau būti surastas, atrastas, ir svarbiausia, savimi.
šiandien, daug prieštaringų jausmų aplanko mane ir sprogdina iš vidaus, man vėl sunku pasiruošti miegui, o keistas jausmas kad vėl esi sapne, ir dar iš jo nepabudai man vėl neduoda ramybės.
