noriu parašyti kažką protingo, bet keisti jausmai jausmai apima mane, paranoja ir jausmas kad esu nuolat stebimas, man neišeina į gera. man kyla daug klausimų, daug daugiau negu jie turi atsakymų, bet jie lieka tik klausimais, nes niekas nepasakys tiesos.
dar emocijos kraunasi ant viršaus, kai atrodo neturi išeities, tik būti stumdomam, be jokio pasigailėjimo ir jautiesi nepageidaujamas savo aplinkoje kurioje būni, ir tai jausmai kurius tau sukelia tie kurie galėtų padėti.
kartais, man atrodo , kad prie tokio elgesio turėčiau priprasti, bet ar tikrai, bet ar tikrai turėtum priprasti prie sąlygų kurios tave irgi priverčia nužmogėti, ir kartais pagalvoju, kad geriau nieko nematyti, nejausti ir negirdėti, gal tada bus visgi geriau. bet daug žmonių mane mato kitokį – atvirą, bendraujantį ir atvirą kitų problemoms, bet, kaip matau savo gyvenime, nemokantį ramiai išlaukti akimirkų kai viskas pasikeičia.
nežinau, čia mano toks rytinis pamąstymas gavosi, ir ne-inau ar tai ką jaučiu yra tikra ar tai tik sutrikimas…
