Kategorija: Vis Dar Čia

Gyvenimo Žaidimas (jau pralaimėtas)

aš pavargau ir jaučiu, kad pralošiu savo gyvenimo žaidimą, žaidimą kuriame aš nedalyvauju. mano psichika ir emocijos jau seniai pasidavusios, bet man reikia susirasti jėgų, kurių neturiu…

visų pirma, palaikyti savo savitvarką, ir kvapus ir pan. bent jau dažniau maudytis duše, ir nesigailėti savęs, ir savo slaugės. reikia atrasti sau tinkamą laiką ir jėgų kaip su viskuo susdoroti.

antra, reikia susitvarkyti savo kambarį, žinau, kad čia mane apima didžiausia tinginystė, bet nusivalyti spinteles ir stalą, bei išsiplauti puodelius, manau, nėra sunku… manau, bet ne darau.
šitos, atrodo, paprastos užduotys sukelia dug pykčio tarp manęs, mano slaugės ir socialinių darbuotoujų, ir manau kad dar kartą prisivertus, pavaduotojai nereikės „kandžiotis““ dė; mano savarankiško gyvenimo galimybių.
man sunku prisikelinėti, kai nematai prasmės ir esmės, ir kai papračiausios užduotys, tokios kaip dušas ir kambariuko tvarkymas, man pasidaro nepaprastos, ir kai visi tik skundžiasi… aš nesiteisinu ir pats stengiuosi nesiskūsti, bet viskas kažkaip ne taip.

aš piktas ir nenusitekęs juokauti

šiandien aš vėl susidūriau su namų valdinikų bukumu ir jausmu kad jiems pinigai niekada nesibaigia. o man pinigai pasibaigė ir kai nuėjau pas savo socialinę darbuotoją, ir paprašiau paslaugos, globos namų pavaduotoja išdygo, ir aš vėl buvau apipiltas pamazgom.

tai tikrai ne jos reikalas, ar aš tvarkausi kambarį ir kaip ir su kuo leidžiu laiką, ir tikrai ne jos reikalas ar aš vaikštau į restoranus, ar ne.
ir iš kur ji viską žino, nors matyt, tai yra jos darbo dalis…

ir aš tada nusprendžiau, kad aš niekam neskolingas jokio pasiteisinimo ar žodžio, nors tiesa pasakius, vienintelis blogas dalykas, tai kad aš vėl noriu smurtauti, prieš darbuotojus ir kai kuriuos kitus… bet tai nesprendimas, ir aš žinau tik tai vieną dalyką, kad aš šituose namuose esu nepageidaujamas.

bandau neatiprašinėti ir nesiteisinti, bet tai yra sunku, kai visas tavo pasaulis yra viena didžiulė gėda, aš stengiuosi to nedaryti, ir pagaliau atėjo laikas keistis ir užsidaryti…

kartais atrodo kad (sielos (ne)sibaigia)

kartais jaučiu, kad viskas staigiai baigiasi ir noras bėgti nuo savęs tik vis labiau , ir labiau tik didėja.

man norisi iškeliauti į didelį miestą, nes Veisijuose jaučiuosi išsibaigęs ir užsidaręs (uždarytas) ir norisi per Kauną , susitinkant su Ugnium M. varyti į Vilnių porai dienų.

Ir šiaip, artėja vasara ir kelionių sezonas, ir jeigu viskas bus gerai, tikiuosi, šauti į miestą dažniau.

Atnaujinau „Gyvosios Bibliotekos“ savanorio anketą ir  tikiuosi artimaiusiu metu sulaukti kažkokių žinių apie prfogramą ir jos kelionių grafiką vasaros metu.

Viskas nusprėsta, nuo kito mėnesio bandysiu pakeliauti ir ištrūkti iš globos namų, nes sienos pradeda spauti, o  žmogus sukurtas judėti ir keliauti…

užsiknisimai ir nenoras dirbti

Mane pradeda užknisti, kad aš padedu kitiems žmonėms, o kiti, ypač, darbuotojai mane žemina ir drebia purvą man ant galvos.

kartais, man nieeko nesinori daryti dėl kitų, o tik įsisprausti į savo mažą „burbulą“, parodyti vidurinį pirštą visiems jiems. Tiesiog, aš suvokiau, kad būti geram neapsimoka, nes visas tas pasaulis žiaurus ir nenuspėjamas.

Šiandien, aš bandžiau padėti savo draugui Arnui V dėl vežimėlio padangų, ir sulaukiau tiek neigiamos reakcijos iš tų žmonių kurie turėtų padėti… ir niekas neklausia ar tu pats tą pagalbą sugalvojai, ar tas žmogus to pats paprašė.

jaučiuosi išmuštas iš vėžių, susinervinęs ir nenoriu eiti pietauti, visas sėdžiu ant trapios ribos, iš kur nieko nesinori…