Mane pradeda užknisti, kad aš padedu kitiems žmonėms, o kiti, ypač, darbuotojai mane žemina ir drebia purvą man ant galvos.
kartais, man nieeko nesinori daryti dėl kitų, o tik įsisprausti į savo mažą „burbulą“, parodyti vidurinį pirštą visiems jiems. Tiesiog, aš suvokiau, kad būti geram neapsimoka, nes visas tas pasaulis žiaurus ir nenuspėjamas.
Šiandien, aš bandžiau padėti savo draugui Arnui V dėl vežimėlio padangų, ir sulaukiau tiek neigiamos reakcijos iš tų žmonių kurie turėtų padėti… ir niekas neklausia ar tu pats tą pagalbą sugalvojai, ar tas žmogus to pats paprašė.
jaučiuosi išmuštas iš vėžių, susinervinęs ir nenoriu eiti pietauti, visas sėdžiu ant trapios ribos, iš kur nieko nesinori…
