Kiaušinienė galvoje, nerimas ir kvailas laukimas

bandau suprasti kaip man išsivaduoti iš nenoro gyventi taip kaip gyvenu, nes dabar viskas verda ir viską norisi pabaigti.
nors esu viskuo aprūpintas, turiu stogą virš galvos, bet dabar mano gyvenimas čia vėl pasidarė sunkus. ir viskas bangomis ir tomis bangomis aš turiu susirinkti save…

o tas susirikimas savęs man kainuoja pastangas ir nors visiems „sveikiems“ tai atrodo paprasti dalykai – dušas, pižama, kambario susitvarkymas, arba bent jau, puodelių susiplovimas, man tai yra mentalinių jėgų reikalaujančios „kelionės“. ir tiesa pasakius, kartais, lengva kaltinti ligą, kai pats apsileidi ir apleidi savo gyvenimą, bet kai nėra ko stengtis, gyvenime jau nėra prasmės ir esmės.

supraskite ir mane, kaip pasakė vienas profesorius iš Vilniaus, aš per protingas savo ligai, ir tas protingumas mane kankina,o jausmai kad esu apleistas , ir niekad negalėsiu gyventi savarankiškai mane graužia negyvai.
… bet man reikia išsiveržti iš „globos“ sistemos, man reikia bent jau pabandyti įveikti save ir savo gedimą, man norisi vėl atsidurti kelyje kažkur kur galėčiau būti surastas, atrastas, ir svarbiausia, savimi.

šiandien, daug prieštaringų jausmų aplanko mane ir sprogdina iš vidaus, man vėl sunku pasiruošti miegui, o keistas jausmas kad vėl esi sapne, ir dar iš jo nepabudai man vėl neduoda ramybės.

… kelionės atsisakymas ir draugo padrąsinimai…

vakar buvo ta diena kai visko norėjau atsisakyti, atsisakyti savo teisinio veiksnumo  atstaytymo, kelionių ir jausmų, bet Ugnius M man daug kalbėjo apie pasirinkimus, ir tai ko aš noriu gyvenime.

iš vienos pusės, aš noriu atsistatyti veiksnumą ir pajudėti iš sistemos, aš noriu keliauti ir nesijausti nepageidaujamu savo namuose ne namuose… aš noriu jaustis saugus su savimi ir kitais.

bet aš nenoriu būti atakuojamas darbuotojų ir gyventojų, už tai kas aš esu, ir kaip gyvenu. aš nenroiu jausti pastovios įtampos, kuri numuša norą kažką veikti savo labui. mane erzina, kai namų valdžia man priekaištauja kad aš nesitvarkau ir neprisžiūriu, kad jie mane stato į durniaus vietą dėl mano savarankiško gyvenimo noro.

nemėgstu kažkam kažko įrodinėti ir pastaruoju metu supratau, kad aš niekam neskolingas jokio pasiteisinimo ar nusižeminimo, ir mano įrodymas tegu būna „kaip yra“. ir aš bandysiu atrasti ko aš esu vertas šitoje situacijoje, bet jie neskandins savo bukumo bangose…