aš pavargau ir jaučiu, kad pralošiu savo gyvenimo žaidimą, žaidimą kuriame aš nedalyvauju. mano psichika ir emocijos jau seniai pasidavusios, bet man reikia susirasti jėgų, kurių neturiu…
visų pirma, palaikyti savo savitvarką, ir kvapus ir pan. bent jau dažniau maudytis duše, ir nesigailėti savęs, ir savo slaugės. reikia atrasti sau tinkamą laiką ir jėgų kaip su viskuo susdoroti.
antra, reikia susitvarkyti savo kambarį, žinau, kad čia mane apima didžiausia tinginystė, bet nusivalyti spinteles ir stalą, bei išsiplauti puodelius, manau, nėra sunku… manau, bet ne darau.
šitos, atrodo, paprastos užduotys sukelia dug pykčio tarp manęs, mano slaugės ir socialinių darbuotoujų, ir manau kad dar kartą prisivertus, pavaduotojai nereikės „kandžiotis““ dė; mano savarankiško gyvenimo galimybių.
man sunku prisikelinėti, kai nematai prasmės ir esmės, ir kai papračiausios užduotys, tokios kaip dušas ir kambariuko tvarkymas, man pasidaro nepaprastos, ir kai visi tik skundžiasi… aš nesiteisinu ir pats stengiuosi nesiskūsti, bet viskas kažkaip ne taip.
