Kiaušinienė galvoje, nerimas ir kvailas laukimas

bandau suprasti kaip man išsivaduoti iš nenoro gyventi taip kaip gyvenu, nes dabar viskas verda ir viską norisi pabaigti.
nors esu viskuo aprūpintas, turiu stogą virš galvos, bet dabar mano gyvenimas čia vėl pasidarė sunkus. ir viskas bangomis ir tomis bangomis aš turiu susirinkti save…

o tas susirikimas savęs man kainuoja pastangas ir nors visiems „sveikiems“ tai atrodo paprasti dalykai – dušas, pižama, kambario susitvarkymas, arba bent jau, puodelių susiplovimas, man tai yra mentalinių jėgų reikalaujančios „kelionės“. ir tiesa pasakius, kartais, lengva kaltinti ligą, kai pats apsileidi ir apleidi savo gyvenimą, bet kai nėra ko stengtis, gyvenime jau nėra prasmės ir esmės.

supraskite ir mane, kaip pasakė vienas profesorius iš Vilniaus, aš per protingas savo ligai, ir tas protingumas mane kankina,o jausmai kad esu apleistas , ir niekad negalėsiu gyventi savarankiškai mane graužia negyvai.
… bet man reikia išsiveržti iš „globos“ sistemos, man reikia bent jau pabandyti įveikti save ir savo gedimą, man norisi vėl atsidurti kelyje kažkur kur galėčiau būti surastas, atrastas, ir svarbiausia, savimi.

šiandien, daug prieštaringų jausmų aplanko mane ir sprogdina iš vidaus, man vėl sunku pasiruošti miegui, o keistas jausmas kad vėl esi sapne, ir dar iš jo nepabudai man vėl neduoda ramybės.

… kelionės atsisakymas ir draugo padrąsinimai…

vakar buvo ta diena kai visko norėjau atsisakyti, atsisakyti savo teisinio veiksnumo  atstaytymo, kelionių ir jausmų, bet Ugnius M man daug kalbėjo apie pasirinkimus, ir tai ko aš noriu gyvenime.

iš vienos pusės, aš noriu atsistatyti veiksnumą ir pajudėti iš sistemos, aš noriu keliauti ir nesijausti nepageidaujamu savo namuose ne namuose… aš noriu jaustis saugus su savimi ir kitais.

bet aš nenoriu būti atakuojamas darbuotojų ir gyventojų, už tai kas aš esu, ir kaip gyvenu. aš nenroiu jausti pastovios įtampos, kuri numuša norą kažką veikti savo labui. mane erzina, kai namų valdžia man priekaištauja kad aš nesitvarkau ir neprisžiūriu, kad jie mane stato į durniaus vietą dėl mano savarankiško gyvenimo noro.

nemėgstu kažkam kažko įrodinėti ir pastaruoju metu supratau, kad aš niekam neskolingas jokio pasiteisinimo ar nusižeminimo, ir mano įrodymas tegu būna „kaip yra“. ir aš bandysiu atrasti ko aš esu vertas šitoje situacijoje, bet jie neskandins savo bukumo bangose…

Gyvenimo Žaidimas (jau pralaimėtas)

aš pavargau ir jaučiu, kad pralošiu savo gyvenimo žaidimą, žaidimą kuriame aš nedalyvauju. mano psichika ir emocijos jau seniai pasidavusios, bet man reikia susirasti jėgų, kurių neturiu…

visų pirma, palaikyti savo savitvarką, ir kvapus ir pan. bent jau dažniau maudytis duše, ir nesigailėti savęs, ir savo slaugės. reikia atrasti sau tinkamą laiką ir jėgų kaip su viskuo susdoroti.

antra, reikia susitvarkyti savo kambarį, žinau, kad čia mane apima didžiausia tinginystė, bet nusivalyti spinteles ir stalą, bei išsiplauti puodelius, manau, nėra sunku… manau, bet ne darau.
šitos, atrodo, paprastos užduotys sukelia dug pykčio tarp manęs, mano slaugės ir socialinių darbuotoujų, ir manau kad dar kartą prisivertus, pavaduotojai nereikės „kandžiotis““ dė; mano savarankiško gyvenimo galimybių.
man sunku prisikelinėti, kai nematai prasmės ir esmės, ir kai papračiausios užduotys, tokios kaip dušas ir kambariuko tvarkymas, man pasidaro nepaprastos, ir kai visi tik skundžiasi… aš nesiteisinu ir pats stengiuosi nesiskūsti, bet viskas kažkaip ne taip.

aš piktas ir nenusitekęs juokauti

šiandien aš vėl susidūriau su namų valdinikų bukumu ir jausmu kad jiems pinigai niekada nesibaigia. o man pinigai pasibaigė ir kai nuėjau pas savo socialinę darbuotoją, ir paprašiau paslaugos, globos namų pavaduotoja išdygo, ir aš vėl buvau apipiltas pamazgom.

tai tikrai ne jos reikalas, ar aš tvarkausi kambarį ir kaip ir su kuo leidžiu laiką, ir tikrai ne jos reikalas ar aš vaikštau į restoranus, ar ne.
ir iš kur ji viską žino, nors matyt, tai yra jos darbo dalis…

ir aš tada nusprendžiau, kad aš niekam neskolingas jokio pasiteisinimo ar žodžio, nors tiesa pasakius, vienintelis blogas dalykas, tai kad aš vėl noriu smurtauti, prieš darbuotojus ir kai kuriuos kitus… bet tai nesprendimas, ir aš žinau tik tai vieną dalyką, kad aš šituose namuose esu nepageidaujamas.

bandau neatiprašinėti ir nesiteisinti, bet tai yra sunku, kai visas tavo pasaulis yra viena didžiulė gėda, aš stengiuosi to nedaryti, ir pagaliau atėjo laikas keistis ir užsidaryti…

Kur (…laukia tavosios griūties) [ Bagdado Varnos # 3]

kur juodumos mane nuves
kai sapnas stringa gerklėje
ir bespalvis pasaulis atšipusiais dantimis
laukia tavosios griūties

kur pasaulis mane nuves
kai viskas šalta namai ne namai
ir svetimi šalti veidai ir tamsa
laukia tavosios griūties

kur kelias mane nuves
kai pasilieki pakelėje lauki tekančios saulės
ir kurti dievai neklauso tavo sujauktos maldos
ir laukia tavosios griūties

kur laukimas mane nuves
kai nėra vilties ir ramybės tik nerimas
ir seniai lauktas išgyjimas
laukia tavosios griūties

aš pavargau ( laukimas ir tikėjimas)

laukiu geresnių dienų ir geresnio gyvenimo kuris taip ir neišaušta, kesita muzika neduoda ramybės, ir žmonės kurie turėtų padėti išgyventi tik kaišioje pagalius į ratus.

aš pavargau būti teigiamu personažu ir pasaulis mane moko, kad midle fingeringas yra atsakymas į visus gyvenimo iššūkius, ir kad būti geram neapsimoka (niekada neapsimokėjo), nors žinau kad tai ne tiesa, ir niekada nebuvo.

nepaisant visko, aš stengiuosi tikėti žmonėmis, kad ir kaip sunku bebūtų, susirinkti savo gyvenimo grojaraštį ir vėl atrasti save per kitus. ir nors aplinkybės sako kad pasaulis tave sukramtys ir išspjaus.

aš pavargau matyti koks pasaulis žiaurus ir kaip gaujos jį valdo, ir man norisi viską baigti ir laukti geresnių dienų…. aš matau kaip didesni skriaudžia mažesnius ir man norisi bėgti , ir rėkti nes nieko negaliu dėl to padaryti, nes neeisi muštis su visais namais dėl kiekvienos smulkmenos…

aš vis dar tikiu kad šį pasaulį galima padaryti geresne vieta, nors nuovargis mane spaudžia iš visų pusių, ir savo gyvenime stengsiuosi padaryti nors vieną žmogų laimingu, iš pradžių žiūrėti savęs o po to kitų…

aš vėl (Bagdado Varnos #2)

aš vėl sapnuoju tamsų pasaulį
kai užmigt negali ir miegas nesaldus
kruvinom rankom statau namus ir kaip prakeiktas
ieškau meilės svetimoje padangėje

aš vėl gyvenu svetimą gyvenimą
kai bijai pasitikėti savimi ir kitų nejauti
išdęgusiom akim leki pragaran
ir lauki savęa lyg ramybės

aš ir vėl matau svetimas mintis
kai pasaulis dreba ir verkia
svetimi šalti veidai nenurims
kol tavo gyvenimas baigsis

kelionių planai ir lūkesčiai

jau prasideda kelionių metas ir aš šią vasarą nusiteikęs daug pamatyti ir patirti, todėl jau birželio 12 dieną aš pradedu keliones ir keliausiu į Vilnių per Kauną…

Jeigu viskas bus gerai, prasidės naujas etapas, susitiksiu su Ugnium M, ir traukiniu keliausiu toliau… man šita, pirmoji, kelionė bus kaip šveižio oro gurkšnis ir jeigu namai išleis, o tikiuosi, tada viskas bus OK, nors pinigus kelionei gausiu tik tada….

 

laukiu, ir žiūrėsim kaip suksis pasaulis…

man reikia savo kelio ir kelionės

seniai noriu kad ir trumpam išrtūkti iš beprotybės kurioje dabar esu ir vėl atsigauti savo kelyje ir kelionėje. aš manau, kad judesys ir judėjimas padės vėl man atsigauti nuo rutinos kuri vėl mane pradeda smaugti šituose namuose, prie kurių jau turėjau priprasti.

birželio 12ą prasidės mano pirmoji kelionė į Vilnių, per Kauną ir aš to labai laukiu, jeigu viskas bus gerai, susitiksiu su Ugnium M. ir pasivažinėsiu traukiniu. jeigu Boarding House’as išleis ir aš turėsiu pinigų kelionei…
Mano planas tada sudalyvauti „Gyvosios Bibliotekos“ renginyje, kuris vyks Vilniuje „Kultūros Nakties“ metu, ir vėl pasinerti į veiksmą, ssavanoriavimą, be kurio negaliu gyventi…

taip pat. planuoju apsilankyti Trakuose ir Rūdiškėse (gal), prisiminti savo namus ir truputį bpasikankinti dėl savo namų. kuriose manęs niekas jau nelaukia…. o gal aš tiesiog būsiu ant tiek pavargęs kad man nieko nereikės….
Laukiu šitos kelionės su nekantrumu ir žiūrėsim kaip suksis pasaulis , ir kaip man pavyks.

Adrinus Nomadus, Bagdado Varnos ir kitos istorijos…

… kažkaip užstrigau su rašymu ir medijom, nes jaučiu kad to dabar man mažiausiai reikia. Viskas persikėlė į “ Unscripted with Andrius“ puslapį ( bent jau pagrindas) ir aš atradau naują kryptį savo tinklui.

Ir jaučiu kad darbai kuriuos atlieku manęs neveža, nors turiu portfelį, bet negaliu iš to uždirbti ir užsidirbti. Aš daugiau dirbu, kad būčiau užsiėmęs, o ne dėl to kad man tai atneša naudos… ( nors ir tai man atneša savotišką naudą).

O  dėl „Bagdado Varnų“, kažkur yra mano seni, 120 eilėraščių juodraščiai, man reikia tik susirasti juos ir atinkti geriausius ir pradėti perrašinėti į laimeną, ir pradėti juos skelbti čia, arba, rašyti 120 naujų. Jaučiu, kad mano svajonė išleisti knygą taip ir liks svajone, nors kartais svajonės pildosi.