Autorius: allsoulcollective

kaip aš prarandu save

man sunku suvokti ir susivokti kai sapnuoji sapnus apie savo artimus žmones, kurie tave išdavė, ir atu reikia eiti ekstra žingsnius kad atgautum savo pasaulį… nors žinau, kad viskas, tik pasichika, kuri žaidžia žaidimus kurių taisyklių tu nežinai, bet man sunku vėl atrasti save kai viskas atrodo per tamsu ir netikra.

aš mėgstu knaisiotis po save ir taip save kankinti, aš mėgstu naikinti save, bet prisikėlimas kainuoja savo kainą, ir dažniausiai, aš  neriu į juodumas. kiekviena mėnulio pilnatis ar tylus vasaros rytas atveda tave į beprotišką šokį su savimi, kai prarandi daugiau negu atrandi.

kaip norėčiau pažiūrėti mamai į akis, ir paklausti tą vienintelį klausimą kuris mane kankina visus šešiolika metų, kaip aš norėčiau atrasti pateisinimą jos sprendimui, bet atsitrenki į nesupratimo sieną ir, gal, aš pats kaltas, kad mūsų istorija susiklostė būtent taip…

kai sapnai stringa gerklėje ir pasaulis kuriame gyveni tau nepriklauso, kai jautiesi išduotas, ir išmanytas, nieko daugiau nelieka tik prarasti save, kad galėtum judėti į laisvęm kokia ji bebūtų, ir kas ji bebūtų…

vidurvasaris, naujienos iš agentūros ir judėjimas kažkur

šiandien ta diena, kai vasaros vidurys ir dienos po kelias minutes trumpės… šiandien Jono vardadienis, ir mūsų Jonas iš Druslininkų atavžiuos mūsų aplankyti… laukiu nesulaukiu kaip gurkšnio šveižio oro.

yra ir gerų žinių iš agentūros, vakar man paskambino Alita, ir pranešė kad mano bylą perdavė kitai advokatei iš Kauno, ir kad nuo kitos savaitės ( jeigu ji neatostogaus) reikalai pradės judėti. po kito antradienio skambučio Alitai viskas bus aišku ir aiškiau…. tai yra geros naujienos, nes po daugiau negu dviejų mėnesių, pagaliau, kažkur judama su teiniu veiksnumo atstatymu.

taip pat, aš atsisakiau savanorio veiklos „Gyvojoje Bibliotekoje“ ir esu pakviestas dalyvauti bendruomenės statymo dalyje , nors norisi sugrįžti, bet nusprendžiau žiūrėti savo sveikatos, ir piniginės reikalų… nes tokios kelionės kokios mane lydi pastaruoju metu ne mano sveikatai… čia žiūrėsim kur nukeliaus visas reikalas, gal aš būsiu reikalingas, gal ir ne, matysim kaip bus…

mažos pergalės, maži džiaugsmai ir atgauta publikacija

šiadien džiaugiuosi mažom pergalėm ir kad neužspringau rydamas savo gyvenimo šūdą, ir kad pagaliau šitame gyvenimo etape, leidžiu jam tekėti sava vaga.

už kiekvieno gyvenimo stovi kitas, nepastebimas gyvenimas su savo neviltim, despertiškais veiksmais, ir ramybe, bet kažkodėl šiandien aš švenčiu – mažus džiaugsmus ir mažas pergales vien dėl to kad esu gyvas ir prisikėlęs.

bet žinau kad tai neateina taip lengvai, kiekviena nors ir maža pergalė ateina su kainos ženklu, bet dabar noriu galvoti apie tai kur esu. o esu savo pasaulyje kur nerimo apimti rytai susiduria su mažo pasaulio žmonėmis, kur kyla ir kelia gyvenimas ant ribos, ribos tarp sveikatos ir beprotybės.

…ir dar viena maža pergalė, atgavau savo substacką, ir išsiunčiau savo rašliavos pirmus skyrius savo naujienlaiškio skaitytojams, vis dar nesijaučiu stabilus dėl publikacijos, bet reikės dažniau prie jos sugrįžti…

ir Tony Groover’io blogas jau švenčia 303 įrašą, ir matyt čia nesustosiu judėdamas toliau.
taigi, mano gyvenimas dabar švenčia – maži džiaugsmai ir mažos pergalės, reiškia aš judu į preikį.

ryto kavos kvapas ir išaušęs rytas…

kaip visą laiką, kiekvieną rytą, manęs laukia mano rytinis ritualas – kava ir cigaretės, be kurių jau seniai nematau savo ryto…

visas gyvenimas tada sustoja ir ateina ramybė, nors trumpam ateina išsivadavimas nuo sapnų ir keistos muzikos, kuri neduoda tau ramybės ir varo į neviltį…

tai mano pasaulio dalis, mano ritualas ir mano išsivadavimas…..

paskutinė kelionės diena, nemiga hostelyje, dūzgiantis Vilnius ir kelionė namo.

Pirmi kelionės įspūdžiai anglų kalba čia

 

paskutinė kelionės diena nebuvo nuobuodi kaip pirmoji, nors strigau Alytuje, bet iš esmės tai buvo gera diena, taigi apie viską iš pradžių…

taip, aš vėl nemiegojau hostelyje, ir savo nemiga vėl palaikiau kompaniją naktinės pamainos darbuotojai. aš ir vėl gėriau daug kavos, ir buvau pasiruošęs atlaikyti visą naktį be miego…

o miestas ūžė visą naktį, ir aš aplankiau kelias mano mėgstamas vietas „kultūros naktyje“ nors lyjo lietus, ir kojos buvo pavargusios… nuo Vingrių gatvės per Vokiečiu iki Vilniaus ir Katedros aikštės ir ištikro buvo ką veikti kojoms….

o 9 valandą ryto jau buvau autobusų stotyje ir 9.45 ekspreso autobusu nuvažiavau į Alytų, ir ten pastrigau iki 14.50 autobuso namo į Veisiejus, nors neužmigau stotyje, bet po nemiegotos nakties jaučiausi išsękes ir pavargęs…

ir nors kelionė buvo pakankamai nuobodi, ypač pirmoji dalis, bet aš jaučiuosi patenkintas ir laimingas, netgi turiu išsaugojąs bilietus iš kelionės, socialinio padalinio vadovei, ir jaučiuosi labai patenkintas kad jie mane išleido…

prasidedanti kelionė ir ankstyvas rytas

šiandien, 10 valandą ryto, prasidės mano kelionė į Vilnių per Kauną ir aš laimingas kad pagaliau galiu pajudėti iš savo pasaulio pakraščio į tikrą didelį miesto gyvenimą…

nors dėl oro sąlygų iki paskutinės minutės abėjojau, bet vis geriau kažkur kažkaip ištrūkti, negu toliau sėdėti šituose durnių namuose… manęs laukia “ Kultūros Naktis“ ir „Gyvoji Biblioteka“ kaip skaitytojui, ir šiaip naktis bus pilna nuotykių…

ir, kas be ko, Kaunas ir susitikimas su Ugnium M. – žmogum kurio pasiilgau ir seniai nemačiau… ir kavinukė viduryje miesto, ir toliau pažiūrėsim kaip bus.

nakvosiu Vilniuje, „Dowtown “ hostelyje, ir šeštadienį grįšiu namo, reikės, kaip visą laiką, surinkti bilietus, socialinio padalinio vadovei, bet nors bus nuobodu, aš pasiruošęs tai nuobodžiai kelionei autobusu, nes matyt taip jiems ir man bus saugiau…

sudužęs telefonas ir kitas transliacijų planas…

vakar buvau pas draugus ir mano telefonas suskilo visiškai kai nukrito ant plytų, ir naudoju seną mygtukinę NOKIA. žinau, kad tai atsitiktinumas, bet tai tarytum ženklas iš aukščiau nevažiuoti į Vilnių, nes mano socialinė darbuotoja nebūtų išleidus manęs į kelionę…

kol Jonas atveš man telefoną dovanų, man reikės sugalvoti kaip padaryti translacijas savo IRL kanale, ir sugalvojau, kad pasistatysiu kompiuterį, pasikviesiu žmones prie kavos ir mes pasikalbėsime… manau kad kol problema dėl telefono neišspresta tai bus variantas…

NEONNU_IRL brandingas jau paruoštas, reikia tik įkelti kanalo intro, ir aš pasiruošęs viskam kam, nors be mobilaus bus sunku, bet įmanoma.

planai sugulė ant popieriaus

vakar, nusibraižiau savo kelionės grąfiką su kainomis ir stotelėmis, kad nebūtų jokių netikėtumų, taip pat paskambinau į hostelį ir padariau rezervaciją, dabar reikia sulaukti algos čekio ir pajudėti tikslo link. visa kelionės kaina su nakvyne – 35 eurai, kas yra pakankamai nebrangu…

o bijojau veltui, nors ir nelabai JIE norėjo išleisti, bet leidimą gavau, ir buvo prisimintos nevykusios mano praeities kelionės, bet viskas OK, ir žiūrėsiu kad nieko blogo nenutiktų, ir kitą kartą galėčiau vėl pajudėti…

baisu, bet reikia…

šianiden pradėsiu judinti reikalus dėl kelionės į Kauną ir Vilnių, bet bijau, nes viskas prikausys nuo pavaduotojos su kuria dabar nepalaikau gerų santykių.

bijau, bet man reikia išsivaduoti iš situacijos kurioje esu, iš socialinio skyriaus vadovės voskas lyg ir aišku – susirinkti bilietus, ir jai juos pristatyti, bet dėl piniginio reikalo ir barimosi su ta moterim, man šiek tiek ne kas (ne koks jausmas)…

nors, pagal idėją, jie neturi teisės apriboti mano kelionių, bet iš namų valdininkų viskas įmanoma, ir aš iki paskutinės (beveik) dienos nežinosiu atsakymo 🙁

keistas jausmas ( atsigavimai)

noriu parašyti kažką protingo, bet keisti jausmai jausmai apima mane, paranoja ir jausmas kad esu nuolat stebimas, man neišeina į gera. man kyla daug klausimų, daug daugiau negu jie turi atsakymų, bet jie lieka tik klausimais, nes niekas nepasakys tiesos.

dar emocijos kraunasi ant viršaus, kai atrodo neturi išeities, tik būti stumdomam, be jokio pasigailėjimo ir jautiesi nepageidaujamas savo aplinkoje kurioje būni, ir tai jausmai kurius tau sukelia tie kurie galėtų padėti.

kartais, man atrodo , kad prie tokio elgesio turėčiau priprasti, bet ar tikrai, bet ar tikrai turėtum priprasti prie sąlygų kurios tave irgi priverčia nužmogėti, ir kartais pagalvoju, kad geriau nieko nematyti, nejausti ir negirdėti, gal tada bus visgi geriau. bet daug žmonių mane mato kitokį – atvirą, bendraujantį ir atvirą kitų problemoms, bet, kaip matau savo gyvenime, nemokantį ramiai išlaukti akimirkų kai viskas pasikeičia.

nežinau, čia mano toks rytinis pamąstymas gavosi, ir ne-inau ar tai ką jaučiu yra tikra ar tai tik sutrikimas…