laukiu geresnių dienų ir geresnio gyvenimo kuris taip ir neišaušta, kesita muzika neduoda ramybės, ir žmonės kurie turėtų padėti išgyventi tik kaišioje pagalius į ratus.
aš pavargau būti teigiamu personažu ir pasaulis mane moko, kad midle fingeringas yra atsakymas į visus gyvenimo iššūkius, ir kad būti geram neapsimoka (niekada neapsimokėjo), nors žinau kad tai ne tiesa, ir niekada nebuvo.
nepaisant visko, aš stengiuosi tikėti žmonėmis, kad ir kaip sunku bebūtų, susirinkti savo gyvenimo grojaraštį ir vėl atrasti save per kitus. ir nors aplinkybės sako kad pasaulis tave sukramtys ir išspjaus.
aš pavargau matyti koks pasaulis žiaurus ir kaip gaujos jį valdo, ir man norisi viską baigti ir laukti geresnių dienų…. aš matau kaip didesni skriaudžia mažesnius ir man norisi bėgti , ir rėkti nes nieko negaliu dėl to padaryti, nes neeisi muštis su visais namais dėl kiekvienos smulkmenos…
aš vis dar tikiu kad šį pasaulį galima padaryti geresne vieta, nors nuovargis mane spaudžia iš visų pusių, ir savo gyvenime stengsiuosi padaryti nors vieną žmogų laimingu, iš pradžių žiūrėti savęs o po to kitų…
