pastaruoju metu, tas suvokimas , man neduoda ramybės: kad negaliu vienas, bet ir negaliu su kitais.
matai, balandžio mėnesį aš buvau priverstas gyventi su kitais dviem bachūrais, kurie visiškai mane išmušė iš vėžių – vienas leido garsiai televizorių naktimis, o kitas išsikalinėjo ir miegojo visą dieną, o naktį atsikeldavo ir dar mane, jautriai miegantį, prikeldavo. aš visa tai įveikiau, bet tas mėnesis buvo pilnas nerimo ir įtampos…
ir po to mėnesio atsidūriau savo kambaryje, ir nors jis buvo sutvarkytas, bei paruoštas mano sugrįžimui, bet per savo pasichikos žaidimus – sapnus, mintis ir emocijas aš apsileidau, ir apleidau kambarį. viskas ką gero įgyjau antrame aukšte, o pripažinsiu, ten aš buvau susitvarkęs, nors lūžinėjau dažniau per kelias dienas praradau….
tai va, nuo to laiko, tas jausmas manęs neapleidžia, nors nežinau ar kas man padės ir koks sprendimas mane išgelbės, tiesiog, negaliu būti vienas, bet negaliu būti ir su kitais.
